Kelionės į kosmosą yra vienas sudėtingiausių žmonijos pasiektų tikslų. Tačiau tai ir labai brangu – 1 kilogramo svorio iškėlimas į žemą orbitą šiuo metu kainuoja apie dešimt tūkstančių JAV dolerių. O astronauto kelionė pilotuojamu kosminiu laivu kainuoja net šimtą tūkstančių dolerių, taip pat svorio kilogramui. 

Tačiau ar būtina į orbitą keliauti tik reaktyviniais varikliais varomomis raketomis? 

Mokslininkai Džordžas Maise (George Maise) ir Džeimsas Povelas (James Powell), pasiūlę magnetine levitacija paremtą orbitinio paleidimo sistemą „Startram“ – Žvaigždžių tramvajų, teigia, kad tikrai ne. Beje, Džeimsas Povelas yra ir superlaidžiosios magnetinės levitacijos atradėjas, už šį pasiekimą 2002 metais apdovanotas Franklino premija.

Šiuo metu magnetinės levitacijos traukiniai gali pasiekti iki 500 km/h greitį. Žvaigždžių tramvajus turėtų būti bent 50 kartų greitesnis ir skrieti 9 kilometrų per sekundę greičiu, kad įveikt Žemės trauką, tačiau jo judėjimo principas būtų lygiai toks pat, kaip jau veikiančių traukinių su magnetine pagalve, ir inžineriniai sprendimai būtų labai panašūs. 

Vertinant, kad keleiviui būtų nepavojingas pagreitėjimas, siekiantis maždaug 3 g, magnetiniu lauku greitinama kapsulė, norėdama pasiekti pakilimui į orbitą reikalingam greičiui, turėtų skrieti bent 5 minutes ir nulėkti 1600 kilometrų. 

Didžioji dalis „bėgių“, o iš tiesų vamzdžio, kuriame išretintas oras, galėtų eiti ir Žemės paviršiumi, tik pats galas turėtų būti 20 kilometrų aukštyje, kur oras yra retas ir viršgarsiniu greičiu skriejančios kapsulės nesuardytų smūginės garso bangos bei trinties energija. 

Tiesa, čia iškyla rodos neįveikiama techninė problema – kaip vamzdį išlaikyti tokiame aukštyje. Tačiau Džordžas Maise ir Džeimsas Povelas pasiūlė sprendimą – kadangi juo eis superlaidusis kabelis, pats vamzdis, pagamintas kaip didelė ritė, galės levituoti. Jie paskaičiavo, kad jei superlaidžiu kabeliu tekės 20 milijonų amperų srovė, 20 kilometrų aukštyje ji sukurs 4 tonų vienam metre keliamąją jėgą, to pilnai užteks paleidimo vamzdžiui išlaikyti ore, pakaks tik tokiame aukštyje pritvirtinti patį kabelį. Šia tikslui jie pasiūlė ypač didelio molekulinio svorio politeleno (Ultra–high–molecular–weight polyethylene, UHMWPE), gijas, naudojamos įvairiose pramonės srityse, kur reikalingas didelis atsparumas.

„Startram“ numatytos ir kitos aukštosios technologijos, pavyzdžiui, plazminis dangtis apsaugai nuo oro patekimo į vidų. 

Tačiau Sandia nacionalinė laboratorija (JAV), atlikusi šio projekto techninį įvertinimą, nerado nei vieno inžinerinio trūkumo ir padarė išvadą, kad tai nėra fantastika. Tačiau yra kita problema – vertinimas parodė, kad šio paleidimo įtaiso statyba truktų 20 metų ir kainuotų 60 milijardų dolerių. 

Taigi, kodėl reiktų imtis dėl tokio milžiniško projekto? Atsakymas yra paprastas – kilogramas į orbitą iškeliamo krovinio kainuotų tik 50 JAV dolerių. Palyginimui, visame pasaulyje kuriant ir naudojant raketines ir kosmoso technologijas išlaidos viršija 500 mlrd. dolerių. Vien „Space Shuttle“ programa kainavo apie 170 mlrd. dolerių, o Tarptautinė kosminė stotis  – 150 milijardų dolerių. 

Žmonės dar labai mažai išnaudoja žemos orbitos teikiamas galimybes, tai daugiausia išlieka komunikacijų, pozicijos nustatymo, žvalgybos sritimis. Tačiau patekimo į orbitą kainą sumažinus šimtais kartų, atsivertų visai naujos galimybės, tame tarpe ir kosminiam turizmui, ir ne tik VIP, bet ir ekonominės klasės keleiviams.