Jungtinės tautos praėjusiais metais paskelbė, kad pasaulyje trūksta beveik 8 milijonų mokytojų. Stebėtina, kad labiausiai trūksta mokytojų moterų. Šios globalios tendencijos, be abejo, stebina, nes Lietuvoje matome visiškai priešingą situaciją. Esame viena iš šalių, kur fiksuojamas nuolatinis mokytojų skaičiaus mažėjimas.

Situaciją komentuoja Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Edukologijos katedros docentė Lina Kaminskienė.

Mokytojų skaičiaus mažėjimą daugiausia lemia demografinės tendencijos. Palyginimui, Estijoje, nuo 2009 m. iki 2015 m. stebimas beveik 2 proc. metinis mokytojų skaičiaus augimas, Latvijoje – 1,7 proc. Tarptautiniai stebėtojai pažymi, kad Lietuva netrukus susidurs su mokytojų personalo senėjimu. Šalies ugdymo įstaigose vyresnių nei 50 m. pedagogų yra pusė, o 30–49 m. mokytojų ir dėstytojų dalis švietimo įstaigose 2014 m. sumažėjo iki 48,1 proc. nuo 51,4 proc. 2011 m. 2014 m. Lietuvos mokyklose dirbo 7,5 proc. pensinio amžiaus mokytojų. Jų pasiskirstymas savivaldybėse nėra tolygus, tai prisideda prie nevienareikšmės situacijos – tam tikrose vietose gali būti numatomas mokytojų perteklius, o kitose – trūkumas. Daugiausia pensinio amžiaus mokytojų dirba vidurinėse mokyklose ir gimnazijose. Galima numatyti mokytojų dalykininkų trūkumą, ypatingai tiksliųjų ir gamtos mokslų.

Mažėjantis mokinių skaičius lemia tai, jog mažose mokyklose mažėja ir mokytojų pamokų krūviai. Dėl to mokytojams nesudaromi pilni etatai, jiems tenka dirbti keliose darbovietėse. Savivaldybių deklaruotas mokytojų poreikis 2017 m. taip pat atskleidė jau dabar egzistuojantį tam tikrų mokomųjų dalykų mokytojų trūkumą (chemijos, matematikos, fizikos). Iš to paties tyrimo matyti, kad santykis tarp studijuojančių kai kuriose studijų programose ir deklaruoto savivaldybių poreikio yra mažas, todėl ateityje trūks informacinių technologijų, technologijų, etikos, integruotų gamtos mokslų ir kt. mokytojų.

Šiandien dėl susidariusių problemų švietimo sistemoje dažnai išgirstami kaltinimai dėl nekokybiškai parengtų mokytojų. Tačiau pasaulinė patirtis rodo, kad mokytojų rengimas yra tik viena, tačiau ne vienintelė komponentė. OECD ir kitų pripažintų tarptautinių organizacijų ekspertai pažymi, kad Lietuva turi unikalią galimybę parengti puikių mokytojų per ateinančius 5 metus. Visų pirma, mokytojų trūkumas darbo rinkoje dar nėra dramatiškas, todėl nėra būtinybės kuo skubiau parengti didelio skaičiaus mokytojų. Remiantis užsienio šalių patirtimi, pedagogų rengimas turėtų būti vykdomas, derinant lygiagretųjį ir nuoseklųjį modelius. Pertvarkant mokytojų rengimą didelis dėmesys turėtų būti skiriamas pradinio ir pagrindinio ugdymo lygmeniui. Tai patvirtina Singapūro, Estijos, Suomijos ir kitų šalių, turinčių pažangias pedagogų rengimo sistemas, patirtis, kad būtent šiame švietimo lygmenyje yra koncentruojami stipriausi pedagogai.

Švietimo sistemos lyderiai

Neseniai Jungtinėje Karalystėje buvo paskelbti tarptautinio tyrimo rezultatai, kurie parodė, kad Suomijos švietimo sistema atspindi geriausią kainos ir kokybės santykį. Kitaip tariant, tai yra sistema, kuri nėra pati brangiausia, tačiau investicijos į švietimą rodo didžiausią grąžą. Suomijos švietimo kokybės atraminiai taškai yra darni ir subalansuota plėtra, ypač kokybiškas mokytojų rengimas, kuris tinkliniu būdu veikia visoje šalyje, bet nėra sutelktas viename centre, didžiulė atranka ir geros socialinės garantijos mokytojams.

Atlikta 30 OEDC šalių investicijų į švietimą ir PISA rezultatų analizė parodė, kad reitingas pagal švietimo sistemos efektyvumą išsidėliotų kiek kitaip nei esame įpratę. Pirmoje vietoje atsiduria Suomija, ja seka Pietų Korėja, Čekija, Vengrija. Silpniausiai šiame reitinge atrodo Brazilija ir Indonezija. Remiantis šio tyrimo rezultatais, siekiant priartėti prie šalių-lyderių, mokytojų atlyginimas, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje turėtų būti mažinamas 10 proc., o kiekvienam mokytojui tektų mokyti daugiau vaikų nei dabar. Tačiau ekspertai pažymi, kad švietimo efektyvumą nulemia ne tik mokytojų atlyginimas. Kaip pavyzdį galima pateikti Šveicariją, kurioje mokytojai iš 30 tyrime dalyvavusių šalių uždirba daugiausiai, t.y. vidutiniškai 68 000 dolerių per metus. Panašius metinius atlyginimus gauna Nyderlandų, Vokietijos ir Belgijos mokytojai. Įdomu, kad šios šalys PISA vertinimuose nėra pirmame penketuke. Jungtinėje Karalystėje mokytojai uždirba 40 000 dolerių (apie 24 000 svarų), Prancūzijoje – 33 000 dolerių, Graikijoje – 25 000 dolerių. Lietuva šiame tyrime neminima.

Analizuojant, kiek mokinių vidutiniškai tenka vienam mokytojui šalyje, pirmauja Brazilija – 32 vaikai vienam mokytojui, tačiau OEDC šalių vidurkis – 13 mokinių. Suomijoje vienam mokytojui tenka vidutiniškai 16 vaikų. Lietuvoje – vidutiniškai 11, nors kaimo mokyklose šis santykis yra dar mažesnis ir siekia 9 mokinius mokytojui.

Na ir trečioji komponentė – profesijos prestižas. Tyrimui buvo pasirinkta 21 OESD šalis. Pirmoji vieta atiteko Kinijai, kurioje mokytojo profesija yra viena prestižiškiausių. Tyrimo dalyvių, po 1000 respondentų kiekvienoje šalyje, buvo klausiama, ar tenkinama gaunamas mokytojo darbo užmokestis, ir ar patartumėte savo vaikui rinktis mokytojo profesiją. Įdomu tai, kad Europa, panašu, patiria mokytojo profesijos prestižo problemų, tuo tarpu Azijos šalyse (Kinija, Pietų Korėja, Japonija) virš 70 proc. respondentų atsakė, kad mokytojo profesija yra gerbiama. Jungtinė Karalystė yra reitingo viduryje, Izraelis – 21.

Analizuojant pasaulio šalių mokytojų darbo krūvį, stebima gana panaši tendencija. Daugelyje šalių mokytojai dirba vidutiniškai 38 valandas per savaitę. Tačiau Jungtinėje Karalystėje mokytojai dirba gerokai ilgiau – net 46 valandas, o švietimo reitingų lyderės Suomijos mokytojai – 32 val., Italijos – 29 val. per savaitę.

Taigi švietimo sistemos kokybė reikalauja sisteminių pokyčių. Lietuvos mokyklai reikia plataus ir nestandartinio mąstymo mokytojo, išsilavinusio ne tik siauroje savo dalyko srityje, tačiau turinčio žinių, leidžiančių ugdymą realizuoti kaip integruotą ir multidisciplininį procesą. Tačiau šalia to turime užtikrinti šios profesijos atstovų orų darbo užmokestį, skaidrų veiklos vertinimą, kryptingų permainų ugdymo programose, nuolatinį kvalifikacijos tobulinimą. Matome, kad mokytojų rengimo sistema kaip niekad reikalauja rimtų kokybinių pertvarkų, todėl Lietuvoje siekiama mokytojų rengimą vykdyti tik stipriausiuose šalies universitetuose, sutelkiant aukščiausio lygio akademines ir praktines kompetencijas. Panašu, kad artėjama prie šio sprendimo – telkti pedagogų rengimo potencialą centruose – Vilniuje ir Kaune, taip pat ir Šiauliuose.